vervėti

vervė́ti, ver̃va (vérva DŽ, NdŽ), -ė́jo intr. NdŽ 1. Nmk žr. verventi 1: Kiek būsi, kad i par dieną, ans (šuo) tol vervė́s, kol tiktai neišeisi NmŽ. Katrie šuniukai y[ra] maži, nepririšti, tie ver̃va i ver̃va Šts. 2. Slnt, Ms, Kv, Skd, Grd narnėti, niurzgėti, zyzti nepatenkintam, verkšlenti: Jis, nenorėdamas kur eiti, verva, t. y. narna J. Ana vervė́jo vis pryš savo vyrą, t. y. kivirčijo J. Nevervė́k, o ka uždėsu bizūną, ta žinosi! Varn. Verveklis ver̃va ir ver̃va Jrb. 3. Kv žr. verventi 2: Visą dieną vervė́jo, kol gavo Skdv. Ar aš eisu pasku vervė́ti?! NmŽ. \ vervėti; išvervėti